Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra pristato metodinį-mokomąjį filmą, kuriame dalinamasi Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos gerąja patirtimi pastebėta išorinio
vertinimo metu.
Filmas, kurio trukmė yra apie 1 val. 30 min., sukurtas, remiantis 10 ugdomųjų veiklų (pamokų, neformalaus švietimo veiklų), mokinių, mokytojų, gimnazijos vadovų
interviu medžiaga. Vertingi yra filmo ekspertės, Vytauto Didžiojo universiteto docentės, dr. Viktorijos Sičiūnienės pastebėjimai, vertinamieji komentarai.
Filmo kūrėjai kėlė sau uždavinį – ieškoti atsakymų į klausimus: „Kokia yra Gera mokykla?“, „Kaip (su)kurti Gerą mokyklą?“… Filmas bus įdomus ir naudingas tiek
pedagoginės bendruomenės atstovams, tiek plačiajai visuomenei, keliančiai sau panašius klausimus.
2016 m. lapkriočio 3 d. UPC vyko metodinė diena savivaldybių komandoms,
sudarytoms iš metodinio būrelio pirmininko/deleguoto atstovo, švietimo skyriaus, švietimo centro ar švietimo pagalbos tarnybos specialistų. Metodinės dienos tema: „Kiek yra svarbūs skaitymo ir rašymo gebėjimai mokantis visų dalykų?
Vilniaus rajoną atstovavo Jolanta Bučelienė, Vilniaus r. Rudaminos „Ryto“ gimnazijos matematikos mokytoja
ir Ana Pavilovič-Jančis, Vilniaus r. Nemėžio šv. Rapolo
Kalinausko gimnazijos specialioji pedagogė, biologijos mokytoja, Vilniaus r. Metodinės tarybos pirmininkė, kuri pristatė Vilniaus r. patirtį ir veiklas . I renginio dalyje buvo išklausyti du pranešimai :
1)
„Nuolatinis mokymasis: ką gali žmogaus smegenys?“, dr. Gabija Toleikytė,
paminėjo : „(...) - Mūsų smegenys nuolat kinta, tad tuo aspektu jas galime palyginti su raumenimis – kuriuos smegenų tinklus treniruojame, tie ir tampa stipresni. Jei daugumą laiko praleidžiate
pykdami, jūsų smegenys tampa vis labiau ir labiau pritaikytos generuoti pyktį, jei mokomės vis kažką naujo (tarkim, užsienio kalbą, naują sporto šaką, skaitome knygas ar vykstame į darbą nauju
keliu), smegenys tampa vis galingesniu mokymosi kompiuteriu. Siūlau pasirinkti vieną
dalyką, ko jūs norite daugiau savo gyvenime, ir tikslingai dirbti to link. Jei norite žvalesnio proto – mokykitės, jei geresnės emocinės būsenos – praktikuokitės pastebėti gerus įvykius savo
gyvenime: kaip išsitreniruosite savo smegenis, taip ir gyvensite (…)”.
Daugiau apie Dr. Gabijos veiklą rasite čia http://www.delfi.lt/gyvenimas/karjera/zmogaus-smegenis-tyrinejanti-mokslininke-viskas-kas-mes-esame-yra-sutalpinta-musu-galvoje.d?id=72300246 )
2)
„Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos skaitymo iniciatyvos.“
Aldona Augustaitienė ir Inga Mitunevičiūtė. Ingos Mitunevičiūtės pranešimas bus artimojoje ateityje transliuojamas per Mokytojo TV http://mokytojotv.blogspot.lt
II dalyje dalyvai reflektavo regionų grupėse (Aukštaitijos, Žemaitijos,
Dzūkijos ir Suvalkijos grupėse) kokios veiklos buvo suplanuotos ir atliktos savivaldybėje, metodiniuose būreliuose šiais mokslo metais stiprinant mokinių skaitymo ir rašymo gebėjimus. Buvo
aptartos ir pristatytos grupėms patirtys stiprinančios metodinę
veiklą.
Taupymo mašina sutrynė į šipulius mokinio individualumą, saugumą, patogumą bei mokymo kokybę. Su išpūstomis klasėmis buvo
„nuvainikuotas“ mokinys, mokytojas. Juk visiems norisi, jog mokyklos būtų orientuotos į mokinį
Paskutiniu metu verda nemažos diskusijos dėl mokytojų atlyginimų, streikų, mokinių skaičiaus klasėje, naujos mokytojų atestacijos. Visi esame kaip nors
susiję su mokykla, nes patys buvome mokiniai, leidžiame savo atžalas į mokyklas arba tai daro mūsų artimieji, draugai ar kaimynai. Kiti tiesiogiai dirba švietimo ir mokslo sistemoje: moko, dėsto
ar rašo vadovėlius. Labiausiai mokykla turėtų rūpėti mokinių tėveliams. Tai, kas šiuo metu vyksta, daroma ar planuojama daryti su mokyklomis ir mokiniais, kurie nuo jos neatskiriami, manau, yra
visai nesusiję su mokslo kokybės gerinimu. Viskas jau seniai yra susiję tik su taupymu. Tai apie tai ir kalbėkite, švietimo strategijų kūrėjai.
Pamokoje – mažiau nei minutė
Klasės sujungtos iki trisdešimties mokinių ir daugiau. Paskaičiuokime, kiek per pamoką galima skirti dėmesio vienam mokiniui. Žinant šiek tiek pamokos struktūrą
gaunasi mažiau nei minutė. Ką žmogus, darbininkas gali padaryti per minutę?
Garsus mokyklų kritikas Polis Goodmanan‘as teigė, jog mokyklose mokant vaikus daroma žala proporcinga mokinių skaičiui klasėje. Ne vienas žinome pavyzdžių, jog
mokinio pažymiai gerėja su juo daugiau užsiimant. Todėl kyla klausimas, kodėl mokykla atsisako mokyti vaikus? Kodėl taip paplito papildomas mokymas, korepetitoriai?
Gamybos įmonė ar kita veikla užsiimanti įstaiga, turinti trisdešimt darbuotojų, jau vadinama vidutinio dydžio. Mokytojas, kuris atsistoja prieš tokį būrį mokinių,
stovi prieš auditoriją. Mes turime suvokti, jog auditorijose sėdi studentai, kurie daugiau ar mažiau motyvuoti. Mokyklose mokiniai dar yra gyvenimo ir mokslo procese. Jie dar tik save atranda,
mokosi mokytis, gyventi, neturi vieningos motyvacijos. Stiprios mokyklos, kurios vykdo dideles atrankas ir atsirenka vienodos motyvacijos ir pajėgumo vaikus, gali sau leisti didesnes klases.
Tėvai kartais suvokia ir nori, jog mokykla ir mokytojai vykdytų (be mokslo) saugumo bei priežiūros funkcijas. Nori, jog jų vaikai būtų saugūs ir nuolatinėje neakivaizdžioje kontrolėje. Nori, jog
mokytojai pažintų vaikus.
Bet dabar paskaičiuokime: šešios pamokos po trisdešimt mokinių. Dažnai sunku įsiminti visų pavardes. O ką kalbėti apie saugumą, kai mokiniai į mokyklą turi važiuoti
keletą kilometrų iki mokyklos. Mokyklos naikinamos, jungiamos, tai, ką jos buvo sukaupusios, išdraskyta.
Talpykla ir taupykla
Didžiausias baubas mokiniams yra valstybiniai egzaminai ir nesuprantamiausias dalykas – valstybinių egzaminų vieta. Vykdomas slapuko žaidimas. Mokiniai keliauja
į kitas mokyklas, kad ten laikytų egzaminus. Kodėl jie negali to daryti savo mokykloje? Ar čia papildomo streso įvarymas, ar šou elementas prieš egzaminą? Koks skirtumas, koks pastatas, svarbu
egzamino užduočių paslapties užtikrinimas ir egzamino vykdymas.
Labai įdomi švietimo sistemos misija – ji dirba, kad turėtų darbo kiti. Papildomo ugdymo mokyklėlių, korepetitorių šiuo metu pridygo kaip grybų. Darželinukai po
darželio, mokiniai po pamokų vežiojami į pamokėles. Juk už ką mokame, tą gauname darželyje, mokykloje. Norint išlaikyti egzaminus, reikia mokytis papildomai, ir gana daug. Manau, kad tėvai dažnai
turėtų pagalvoti, kiek vaikas per pamoką galėjo išgirsti ir suprasti. Kiek mokinių per pamoką gali paklausti mokytojo, jei nesupranta? Jei paklaustų visi trisdešimt? Ar pamokos užteks visiems
atsakyti? Mokykla tapo „talpykla“ ir „taupykla“. Tai vieta, kur tam tikrą laiką būna vaikas ir mokinys. Kai kurių vaikų ir mokinių mokymasis vyksta po mokyklos. Kiek sutaupo nuo vaikų mokykla,
tiek reikia sumokėti privačiam ugdymui. Kiekvieną mėnesį tėvai tuos skaičius turėtų žinoti. Kuo mokykla daugiau taupo, tuo geriau verslui, Lietuvai?
Mokytojų perteklius dirbtinis
Vertėtų prisiminti ir apie socialinės atskirties skatinimą. Jei tėveliai gerai uždirba, jei jie pajėgūs mokėti už papildomas pamokas, tai vaikas jaučiasi labiau
motyvuotas. Jis daugiau sužino, įdomiau leidžia laiką. Juk ką įdėsi, tą ir turėsi. Dabar susiduriame su masiniu nenoru mokytis. Juk yra tėvelių, negalinčių ar neturinčių laiko papildomai ugdyti
savo atžalų. Kiek yra negalinčių tinkamai prižiūrėti savo vaikų. Pasižiūrėkime, kokiu grafiku dirba prekybos centrai, kitų sričių darbuotojai. Ten juk dirba darbuotojai, kurie taip pat yra
tėveliai ir mamytės.
Švietimo ir mokslo ministrė ir ministerija mokytojų perteklių sieja su mokinių mažėjimu. Bet juk su mokinio krepšelio įvedimu atsirado išpūstos klasės, pasikeitė
mokinių skaičius. Paradoksas tęsiasi. Iš dviejų klasių tapo viena. Mokytojui krūvis nesikeitė, tie kurie dirba dideliu krūviu, kad kažkiek užsidirbtų, pervargsta, kenčia darbo kokybė. Be darbo
liko nemažai mokytojų. Štai jums ir perteklius. Jei mokytojas nebūtų priverstas dirbti 28–30 kontaktinių valandų per savaitę, kad padoriau užsidirbtų, o krūvis būtų 20–24 kontaktinės valandos ir
mokama už visus mokytojo atliekamus darbus, tai atsirastų darbo vietų mokytojams, bet tai reikštų, kad mokytojų ne per daug, o trūksta. Taupymo mašina sutrynė į šipulius mokinio individualumą,
saugumą, patogumą ir mokymo kokybę. Su išpūstomis klasėmis buvo „nuvainikuotas“ mokinys, mokytojas. Juk visiems norisi, kad mokyklos būtų orientuotos į mokinį.
Vietoj naujovių – kalimas
Klasės didelės, bet ar pasirūpinta papildomomis priemonėmis mokytojui? Ar jis visada disponuoja kuo nors daugiau nei lenta, kreida ir vadovėliu? Kur ugdymo priemonių
įvairovė? Kasmet vykstančiose parodose matome papildomų priemonių naujoves. Ar jos yra mokyklose, ar mokytojai turi galimybę su jomis susipažinti, ar mūsų mokiniai jomis naudojasi? Dėl to kyla
didelės abejonės.
Mokinių skaičius klasėse didelis, programos perkrautos, orientuotos į faktus ir skaičius. Todėl neįmanomas dėstomo dalyko kūrybinis pateikimas. Tuomet belieka
skiepyti mokiniams tik paklusnumą ir kalimą. O kaip kitaip išmokyti 30 mokinių klasę? Kokios sąlygos, tokie ir metodai.
Tėveliai, nebūkite naivūs. Nustokite kalbėti apie mokytojo pašaukimą. Sunku suvokti, kas tai yra? Kai švietimo sistemos puoselėtojai neturi atsakymo, pradeda kalbėti
apie mokytojo pašaukimą. Jie pradeda slėptis po šia sąvoka. Mokytojas yra darbuotojas. Jam turi būti sudarytos geros sąlygos dirbti. Jo darbas nėra lengvas, nėra gerai apmokamas ar gerai
vertinamas. Dauguma mokytojų išsilavinę, sąmoningi ir nuostabūs žmonės. Tuo galima įsitikinti pasidomėjus mokyklinių olimpiadų, įvairių konkursų bei egzaminų rezultatais. Mokytojai dirba labai
svarbų darbą. Jūs jiems patikite brangiausią turtą – savo vaikus bei jų ateitį.
Tobulinti patikėta funkcionieriams
Po dažnai skambančių tezių iš „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos“ tenka suvokti, jog mokytojai yra silpni, nesugebantys išsikelti sau tikslų ir jų
siekti. Nesuvokiantys savo karjeros galimybių. Jiems reikia funkcionierių (profesinio tobulinimo konsultantų), kurie organizuos jų karjerą, kurie juos tikrins, vertins, už juos priims sprendimus,
bet kas keisčiausia, tuos jų priimtus sprendimus įgyvendins mokytojai. Keistai elgiasi ir pačių mokyklų bendruomenės, norėdamos atrodyti šaunios, apsikrauna papildomais darbais, už kuriuos
mokytojui niekas neatlygina, pamokų demonstravimais, konferencijomis, nereikalingais seminarais, kurie kartais turi labai abejotiną pridedamąją vertę ir tikrai netaupo švietimui skirtų
lėšų.
Mokytojus pirmiausia vertina jų mokiniai ir jų tėveliai, nes jie renkasi mokyklas. Bet kaip galima vertinti žmogaus ateities viziją (keletui metų į priekį)? Mokytojo
ateities vizija yra tik mokytojo reikalas. Apie savo planus su niekuo neprivalu dalintis. Karjera yra žmogaus pasirinkimas. Apie ką kalba įvairios koncepcijos? Tai toks didelis
nusikalbėjimas. Tai visiškas mokytojo vardo, jo vaidmens pažeminimas. Tai visiškas Mokytojo „nuvainikavimas“. Mokytojas tampa „taškų suma“.
Mokytojo darbas turėtų būti įvertinamas pakankamai aiškiai. Tai – pamoka, racionaliai pasverta mokytojo įvairi veikla, telpanti į darbo dieną, o ne naktinius darbus,
standartizuoti testai, egzaminų rezultatai. Kodėl dar turi būti kažkokie papildomi vertinimai? Atsiras ir nauji atestacijos nuostatai. Būtų įdomu sužinoti, kas yra „Pedagogų kvalifikacijos
tobulinimo koncepcijos metmenų“ autorius? Kiekvienas darbas turi autorystę. Būtų įdomu pamatyti, kaip profesinio tobulinimo konsultantai pasisodina mokytoją ir apsagstę įvairiais prietaisais,
panašiais į melo detektorių, kvočia jo ateities planus arba taiko sankcijas jaunajam mokytojui.
„Metmenų“ kūrėjai tegul pailsi
Kai pradedama rengti tokias koncepcijas, kyla klausimas, ką mieli švietimo sistemos vadai padarė, kad mokiniams mokykla taptų antraisiais namais? Ką nuveikėte
profesinio orientavimo srityje? (pažvelkite į profesijų sąrašą, sudaromą stojant į aukštąsias mokyklas. Ta sąrašo įvairovė parodo, jog žmogus visai apie save nieko nežino). Kodėl atsirado
mokestis už mokslą? Kodėl mokymas neorientuotas į gyvenimą? Kur darželiai nuo vienerių metų? Kodėl perpildyti darželiai nuo dvejų metų? Kodėl mokiniai neturi motyvacijos mokytis? Kaip sumažinsite
socialinę atskirtį? Kada mokyklos bus aprūpintos reikiamomis priemonėmis? Kada mažės mokinių skaičius klasėse? Kada supaprastės programos? Kiek valandų trunka būsimo pedagogo praktika? Nuo
kada pradėsime reikalauti pašaukimo iš švietimo ministro?
Kada nusistovės ramybė, nebevyks jokios naujos reformos, nebesikeis programos, taps aiški ir paprasta egzaminų tvarka? Kada mokykloje įsivyraus tvarka ir
ramybė?
Kada mokytojai visą savo energiją skirs darbui su mokiniais (geros darbo sąlygos, padorus atlyginimas) ir atsiras atsakomasis ryšys. Kada mokiniai suvoks savo
pareigas ir įsipareigojimus. Kada tėveliai supras mokymo programas, egzaminų tvarką ir pradės aktyviau reikštis mokyklos bendruomenės gyvenime, reikalauti įstatymų kūrėjų, mokyklų steigėjų
gerinti sąlygas darželiuose, mokyklose, palaikys švietimo bendruomenę, nes pedagogai ugdo jų brangiausią turtą – vaikus bei jų ateitį.
Ir dar – gerai pailsėję „metmenų“ kūrėjai atsiprašytų mokytojų. Ir tyliai save ramintų, jog nieko nedarymas kartais irgi yra darbas.
Vytautas BRAZAUSKAS
Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos mokytojas
2016-05-21